VILNIUS - VARŠUVA - DUBAJUS - SEIŠELIŲ SALOS. KELIONĖS APRAŠYMAS

Šis aprašymas bus kiek kitoks, nes pati kelionė kiek kitokia. Tiesiog tai vieta, kur nieko neveikimas yra labai gerai. Tam čia ir atvažiuojama. Visos pramogos - vandenyje arba po vandeniu arba miegamajame ir kokiam klube. Daugiau nieko. Šiek tiek padrikų minčių yra, bet gal padės susidaryti vaizdą kas ten vyksta ir kaip žmonės gyvena.

Baigėsi trumpos atostogos Lietuvoje po sugrįžimo iš Peru, ir vėl reikia kelti sparnus, tiksliau lėktuvas kels.
Kažkaip nuo pat pradžių ta kelionė prasidėjo nelabai gerai. Visų pirma pamačiau, kad Lietuvoje būsiu ne 05.17, o 05.18, kas automatiškai viską komplikuoja, nes aš 05.18 turėsiu fotkinti vestuves. Kad kažkaip pasikeitė mano sugrįžimo, pastebėjau jau išvykęs iš namų, likus dienai iki kelionės į Lenkiją. Todėl grįžti namo nebenorėjau, pagalvojau, kad kažkaip susitvarkysiu. O aš buvau tik su turistine apranga, nepasiėmęs visų reikalingų daiktų, kurie reikalingi fotografuojant vestuves ir pan. O dar kelionė iš Kauno į Plungę, kur viskas vyktų.
Per dieną turėjau viską susitvarkyti, kas paims mano daiktus ši namų, atveš į Kauną, kas iš Kauno nuveš iki Plungės ir pan. Pavyko. Nors kainavo nemažai žilų plaukų ant galvos.
Vilnius – Lenkija, Simple express kompanijos autobusas, kaip visada patogus ir be jokių priekaištų.
Lenkijoje iš zachodnios pėsti iki oro uosto. Saulė kepina, bet nieko, po truputį nusigavom.
Laukiam skrydžio. Pirmą kartą einant per metalo detektorių jis supypsėjo, nors nieko metalinio neturėjau (buvau su tais pačiais batais kaip ir Peru, ten nei karto nepypsėjo, nei Londone, nei Paryžiuje). Lenkai kažkokie pakrypę, jie nori pasičiupinėti, todėl aparato jautrumą užkėlę
Pakilus iš Lenkijos kiek nustebino pustuštis Airbus 320 lėktuvas. Kiek teko skraidyti, tai pirmą kartą tiek mažai žmonių buvo. Gal tik tuo ir ypatingas šis skrydis. Na, dar maisto Emirates nepagailėjo ir prisivalgius beliko užmigti ir sulaukti tūpimo Dubajuje. Kapitonas praneša, kad lauke graži naktis ir už lango mūsų laukia 29'C. Belieka pasiruošti tai šilumos bangai, kuri kirs išėjus iš lėktuvo salono. Nusileidom Dubajuje ir šilumos banga kirto, tik trumpai, nes greit sulipom į autobusą ir ilgokai keliavom iki oro uosto, kad galėtume persėsti į kitą lėktuvą.
Važiuojant žavi didžiuliai Boing, Airbus, ach, lėktuvų groži yra kerintis. Dubajaus oro uostas, kuriame internetas visiškai nemokamas ir neribojamas, tuo pačiu jis ir labai greitas. Išsitiesi ant gulto ir gali laukti savo skrydžio valandos. Velniškai didelis oro uostas, be jokių palyginimų su Lietuvos ar Rygos, nes jie būtų kaip degtukų dėžutės, pastatytos prie dramblio. Man vis dar sunku suvokti kaip viskas veikia ir kaip koordinuojami visi skrydžiai, kad nenutinka jokių nelaimių.
Pagaliau paskutinis skrydis. Airbus A340-500. Galvojau, kad lenkai valdys paskutinį lėktuvą, jų bus daugiausia, bet juos pakeitė rusai, kurie jau iš tolo buvo girdimi. Pasisodinę savo mergaites jie laidė bajerius, dar ir pasikeikti buvo linkę. Gerai, kad tai buvo visiškai naktinis skrydis, todėl labai greita viskas nutilo ir buvo galima pasimėgauti lėktuvo variklių gaudesiu. Rusas klausosi DDT Prosvistela ir linguoja galvą. O aš radau The Verve ir kutenu mintis klausydamas jų.
Arabijos jūra, Indijos vandenynas ir mes jau leidžiamės.
Pirma diena prasidėjo nuo to, kad atsiimdamas bagažą pamačiau, jog vienas šoninis skyrelis prasegtas. Pagalvojau, kad lyg ir nieko nepaėmė.. tik vėliau supratau, kad senutė nokia iškeliavo anapilin pas kažkurį bagažniką iš Lenkijos arba Dubajaus. Greičiausiai iš Lenkijos, nes kitaip ir būti negali (aš tikrai neturiu nieko prieš Lenkiją) Pasitiko lietingas rytas, apniukę, bet drėgmė kerta per kūną. Greit džinsus pakeitė šortai, o marškinėliai tapo kiaurai šlapi. Kelionė iki sostinės vietiniu autobusu, kuris kainuoja 5 rupijas (apie 1,2Lt), joje keli apsukti ratai ieškant interneto prieigos, maisto ir bandymo suvokti kur esame. Kelių atvirukų pasiuntimas į Lietuvą. Einant pro bažnyčia, kurioje vyko pamaldos, atsirado noras į ją užsukti. O ten žmogelis su mikrofonu sau šneka ir per projektorių rodomi giesmių-dainų tekstai. Nesusilaikiau ir užstaugiau aš. Visai geras jausmas, kada bažnyčioje kaip kulturkėje visi dainuoja pagal Dambrauską ar Katunskytę.
Po gero pusvalandžio nutarėme eiti, nes galo nesimatė. Kažkaip ir jėgų atsirado ir protas prašviesėjo. Iki tol nieko nenorėjau, o po bažnyčios atsirado noras lipti į kalną, tiksliau eiti pasivaikščioti gatvėmis, kurios veda tik aukštyn. Kūnas dar labiau prakaituoja, bet smagu kopti ir matyti kas atsiveria atsisukus atgal.
O kaip džiaugėsi mažas vaikas, kurį fotografavau! Bėgo per pusę gatvės, kad praneštų seserims, jog buvo fotografuojamas. Po kelias valandas trupusių pasivaikščiojimų ir jau besileisdami netyčia atradom pirmą paplūdimį su labai šiltu (na tikrai šiltu, o ne tokiu, kaip Palangoje, kur prie +18 sakoma, kad vanduo šiltas) vandeniu. Kadangi ten dieną naktį ne mažiau +27'C, tai vandenynas irgi atitinkamai šiltas. Jiegelė, mielieji.
Dar mus užkalbino islando ir rusės pora. Islandas puikiai kalba rusiškai, angliškai, tai susikalbėti bėdų nebuvo. Šiek tiek pasiplaukiojimo, pasižiūrėjimo kaip vaikai yra mokomi plaukti ir laikas ruoštis atgal į miestą, nes jau popietė ir temsta labai greit.
O pavakarę prasidėjo miegojimo vietos paieškos. Po ilgų vaikščiojimų viskas baigėsi sėkmingai, todėl vakaras yra prie atviro lango. Nors teko įveikti ne vieną papildomą kilometrą. Uj uj, tikras išbandymas nervams, kojoms ir nugarai.
Pažintis su inde, kuri mus priėmė ir tik miegas ir nieko kito nesinorėjo. Miegas palai langą, o langas - per visą sieną. Kaip ir Peru, taip ir čia, langai neuždaromi beveik niekada, išskyrus kada lyja. Nuostabu. Ir kaimynai neslepia vienas nuo kito nieko. Atvirų langų politika. Iki rytojaus.
Antra diena. Planas aplankyti paplūdimį, tik reikia išsirinkti kuriame norime pabuvoti. Vienas iš variantų - kur vakar buvome, tačiau kam važiuoti į vietą, kuri jau aplankyta, jei yra labai daug neaplankytų. Todėl pasirinktas piečiausiais salos taškas. Apsipirkimas prekybos centre, kuriame eilės buvo protiškai ilgos ir nesupratau kodėl. Pagalvojau, kad pašalpas išmokėjo, nes čia chebra gyvena iš pašalpų arba dirba (vėliau paaiškėjo, kad čia apsipirkinėja, nes sekmadieniais daug kas nedirba, arba savaitgaliais varo iškylauti kur nors). Autobusas, susitarta su vairuotoju, kad mus paleis arčiausiai to vietos, kur yra piečiausias salos taškas. Prieš tai sužinojom, kad reikės šiek tiek paeiti. Na nieko, esam pasiruošę. Bet paleido praktiškai prie pat paplūdimio ir tai nebuvo tas taškas, kurio mums reikėjo. Anyway, kadangi jau buvo popietė, tai apsistojome ir viskas buvo puiku. Vanduo toks pat šiltas kaip ir vakar, jis niekada čia neatvėsta. Jau besiruošiant atgal, išgirdome „hello“! O gi pasirodo, kad mus pamatė ta pati porą, islandas ir rusė. Vakar šiaurinėje salos dalyje, šiandien pietuose. Į klausimą kur susitikime rytoj atsakė: you never know. Ir tai tiesa.Vėl trumpas pokalbis ir patarimai kur dar verta apsilankyti ir atsisveikinimas.
Sugrįžus namo, gavome pakvietimą į barbeque vakarėlį tame pačiame kieme, o čia gyvena ne vietiniai, todėl kalbama buvo visokiom temom ir kalbomis, nors dominavo anglų. Vakarėlis baigėsi bare ir su suplanuota rytdiena, kuomet bus kopiama į kalną, antrą pagal dydį saloje (bent taip mums sakė). O bendrauti teko su šveicarų pora, kurie bandė mane kalbinti prancūziškai, o aš pasakiau, kad dar per mažai išgėriau ir nekalbėsiu, tai norėjo dar ir vynu privaišinti, buvo britai, buvo dar kažkurių šalių atstovai. Smagi kompanija.
Trečia diena. Pirmas rytas, kada atsikėlęs žinau kaip viskas vyks. Nors iš vakaro prie alaus bokalo buvo sutarta apie tai, ką veiksime kitą dieną, tačiau tai nebuvo tik pažadai, kurie ryte niekam nebuvo įdomūs. Taigi, Seišeliuose yra kalnų, nors jie neaukšti, iki vieno kilometro, tačiau palaipioti galima, tik tas laipiojimas be virvių ir kitų priedų, o kopimas keliukais pakankama stačiomis įkalnėmis. Kadangi temperatūra +30' ir saulė kepina, tai kiekvienas sutiktas pavėsis yra puiki galimybė atsipūsti, išsigręžti kiaurai šlapius marškinius ir žingsniuoti toliau. Visas kopimo procesas užtruko nepilnas dvi valandas, pasiekėme gražią aikštelę, kurioje įrengta pavėsinė.
Trumpas poilsis ir leidimasis žemyn, kuris kartais yra ne ką lengvesnis nei kopimas, nes reikia leistis gerokai stabdant, o tai labai jaučiasi keliams, kurie greitai pradeda rodyti, kad taip nepatinka. Paskutiniai keli šimtai metrų buvo tokie, kad norėjosi už kito posūkio pamatyti mašiną, bet to posūkio kaip ir nebuvo. Bet vis tiek jis atėjo Visos kelionės atžymėjimas restorane, geriant šaltą alų. Ir jau sutemus grįžimas namo.
Diena, kada nedaug ką galima aprašyti, daugiau ėjo į tai, ką patiri ir pamatai savo akimis. Žinoma, galima rašyti apie tai, kaip ta kita lietuvaitė, su kuria keliavau, vis man primindavo koks aš neišsiauklėjęs, kaip man trūksta kultūros ir kitų dalykų, tačiau toks rašymas greitai nusibostų, nes turėčiau tai įterpti kiekvienos dienos aprašyme ir tą daryti nuolatos.
Per pirmas dvi dienas tik tą ir darėme, kitaip bendrauti mums nesisekė. Netrūko keiksmažodžių, visiško vienas kito ignoravimo ir kitų veiksmų, kurie parodo, jog nenorim vienas kito matyti akyse. Todėl tos temos nevystysiu, tiesiog tokiais pokalbiais ir žodžiais prasideda ir baigiasi kiekviena diena, arba nuo ryto iki vakaro non stop. Štai kodėl galvoju, kad keliauti vienam yra beprotiškai nuostabus dalykas. Toje saloje beveik visi atvažiuoja poromis, todėl po defaultu yra taip, jog jei vaikinas ir mergina, vadinasi jie pora. Čia ir buvo mano klaida, nes nei mes pora, nei ką, tad nežinia kiek šansų buvo pražiopsota per JĄ.
Bet šiaip nieko, nei vienas nesimušame, todėl kaip ir jokios nuoskaudos bent man, aš gi prie to pripratęs. Laukia naujas rytas ir kėlimasis gyventi į pietinę salos dalį. Bus galimybė ją detaliau panagrinėti ir, gal, pagaliau nusvilti taip kūną, kad miegoti bus skausminga.
Žadintuvas gadina atostogas todėl jis turi būti išjungtas.
Paskutinė naktis apartamentuose ir paieškos naujos vietos. Yra planas su paaiškinimais kaip ją rasti, bet be vietinio vaikinuko pagalbos to nebūtų pavykę padaryti. Spėju, kad už tuos 50 vietinių pinigų, kuriuos daviau už pagalbą, jis nusipirko vietinės gamybos suktinukę arba dar kažką, nes sutikus po poros valandų jį, akys buvo stiklinės ir žibėjo, tuo pačiu jis siūlė savo pagalbą, jeigu ką
Nauja vieta pietų pusėje, kur visokie Kempinskei ir panašaus kalibro viešbučiai, tačiau paplūdimys, kuris velniškai didelis neatrodo labai saugus. Ir gaila, kad sekmadienį čia nebuvo barbeque party, atvažiuojant matėme vietomis sustojusiu žmones, bet didelio susibūrimo taip ir nepavyko pamatyti.
Paprastai sekmadieniais didelės kompanijos važiuoja prie kokio paplūdimio ir kepa mėsą, dešreles ir pan, jas pardavinėja ir taip mėgaujasi savaitgaliu. Labai gaila, bet to nepavyko patirti.
Naujuose namuose greitas daiktų susimetimas ir žingsniuojam į paplūdimį, nes vėjas stiprus ir bangos labai didelės, tad paplaukioti visai malonu. Nors ir didelė rizika, ypač man, nes nelabai geras plaukikas esu, tačiau vaizdas, kuris matosi ir bangos – baisiai vilioja.
Jei suklydai, tai vandenynas antro šanso neduoda.
Kadangi šiek tiek toliau esame nuo pagrindinių vietų, tai sekmadienį rasti veikiančią parduotuvę labai sunku. Nors ir taip čia jų nėra daug, ką bekalbėti apie maisto produktus juose. Čia indusų labai daug, jie dirba visur ir viską. Labai juokinga žiūrėti į juos, kada jie važiuoja atviro kėbulo mašinoje ir sinchroniškai suka galvas žiūrėdami į mus (tiksliau mano bendrakeleivę ir jos krūtinę) kol nutolsta. Kažkoks cirkas
Vakar, kopdami į kalną, pamatėme labai daug šikšnosparnių. Jie vos ne būriais skraidė. Šį vakarą už lango kažkas labai šaižų garsą skleidžia, bandėm spėti, kad tai jie. Beje, jie skraido ir dienomis, nors kažkaip buvau tikras, kad jie yra naktiniai paukščiai. P.s. jei rašiau, kad kelionės kolegė ir aš bendraujame be smurto, tik vadiname vienas kitą arti keiksmažodžių esančiais epitetais, tai dabar prasidėjo ir smurtas, gavau porą niuksų į ranką (sakė, kad dėl to nelabai smagiai jaučiasi ).
Jei kažkam kažkada siūlysiu kur nusitrenkti į pasaulio galą, reikės kažkaip iš anksto pasiruošti ir aptarti visas kelionės taisykles Bet vis tiek, vienam čia būtų nuobodžiau, nors …
VISOS galvoja, kad mes pora, todėl ir plaukia visi šansai pro šalį. O bendrakeleivė man dar sakė, kad jei norėtyme būti pora, aš turėčiau susimokėti. Ir norėk tu žmogau daryti gerą, išsitempiu pamatyti pasaulį, o man pasakoja tokius dalykus. Ir visa tai saloje, kuri gyvena maistu, alkoholiu, šokiais ir seksu. Būtent tie 4 pagrindiniai dalykai yra ant ko ši sala laikosi. Bent jau mums taip sakė
Laukiant ryte autobuso pamatėme merginą, kuri valgo tikrai mažai, labai mažai. Ji pagal odos spalvą - ne vietinė. Aš nesuprantu kodėl kai kurie žmonės būdami laisvi gyvena koncentracijos stovyklose ir nieko nevalgo. Tikrina save? Ar gražu apžiūrėti save veidrodyje ir čiupinėti kaulus? Nes ten buvo toks atvejis. Tik oda ir kaulai.
Čia kondiškės nėra, todėl velniai griebtų tą karštį.
Kadangi pats paminu dviratį Lietuvoje, tai pagalvojau, kad ši sala yra ideali visiems dviratininkams, kurie rimčiau mina, nes čia labai daug įkalnių, kuriuose būtų galima gerai padirbėti, bei nuokalnių, kurios pavojingos greitam nusileidimui.
Pagaliau pirmoji diena, kada vaikštau kur noriu ir niekas kitoje ausyje nezyzia man. Iš vakaro pasakiau jai, kad kitą dieną aš važiuoju į miestą, man reikia kai ko ten ir šiaip noriu vienas pasivaikščioti. Labai nepriekaištavo, nes jau tikrai nusibodom vienas kitaip. Taigi, visų pirma sutvarkyti asmeniniai reikalai su internetu, kuris čia mokamas tik vienoje vietoje, gal ir daugiau yra, bet tokių niekas nežino, po to maistas ir gulėjimas paplūdimyje. Reikia pagaliau bent šiek tiek įrausti ir ne tik rankas ir kojas, bet ir kitas vietas. Kadangi čia mano pasakojimas, tai bendrakaleivės istorijų nedėsiu. Nors nedaug trūko ir ji būtų buvusi apvogta dar kartą (gal neminėjau, bet aš netekau nokijos, o ji neteko kelių pakelių cigarečių iš kuprinės, bagažo skyriaus darbininkai kažkuriam oro uoste pasikniso). Diena baigėsi tuo, kad jau ilgokai mes nesišnekam ir ji apsimeta, kad miega (nu ten tipo įsižeidžia ar supyksta kai nepadarai tai, ko prašo).
Jau skaičiuoju kiek liko dienų. Lygiai dvi. Yes.
Čia minimali alga - 4000 rupijų, apie 1000Lt. Bet viskas kelis kartus brangiau nei Lietuvoje. Už vagystę gali pasodinti nuo 10 iki 14 metų ir daugelis už tai ir sėdi, kitų nusikaltimų padaroma mažai. Daug narkomanų. Net ant mokyklos sienos yra užrašas, kad ten drugs free-zone.
Paskutinės dienos tokios, kad tik maistas ir gulėjimas paplūdimyje rūpi.
Prieš paskutinė naktis. Skrydis atgal į Dubajų bus anksti ryte, todėl šiek tiek galvos skausmo, ar tikrai čia važiuoja autobusas 5:20h, nes kitaip labai daug šansų, kad nesuspėsim. Anyway, šiandien bendrakeleivė pareiškė, kad nori aplankyti paplūdimį, kuris yra visiškai šiaurėje. Bet paklausus ar žino kaip jį rasti, atsakė, kad ne. Tai nukeliavome iki sostinės, iš ten beveik atgal, pasidarėm pietus ir į paplūdimį, kuris ne tiek toli nuo namų (pora valandų autobuse be reikalo). Kelios valandos nieko neveikimo ir diena pasibaigė.
Šiandien mačiau kaip mėsinėja milžinišką aštunkojį. Niam niam vaizdelis, tą daro ant smėlio, aplink daug musių ir šiaip nehigienos. Vakarop, sugrįžtant namo, važiavome iki tol nematytu kliu, tai neįsivaizduojamų sugebėjimų reikia turėti vairuojant autobusą, kada važiuojam labai siauru takeliu, posūkiai vos ne 180', serpantinai, o autobusas sau važiuoja ir net vargo nemato. P.s. visiškai šalia kelio - skardžiai be jokių atitvarų.
Vakare, sugrįžus į miestelį, pavyko patirti tai, ką labai labai norėjau pajausti ant savo kūno - lietų! Naktis, lietus, dar vandenynas šalia, maudynės niekam nematant (tada ir rūbų nereikia), taip galima leisti paskutines naktis tolimoje saloje. Kadangi pinigų dar liko, nieko pirkti nebesinori, paskutinė diena bus skirta tokiam pačiam nieko neveikimui kaip ir iki tol. Nustebinau? Tada laukiam rytojaus.
Paskutinė diena. Dar vienas gulėjimas paplūdimyje, jau nuo ryto, su kartais iškrentančiu lietumi, kuris visai malonus, nes yra šiltas. Bendrakeleivė ateina į paplūdimį ir atsisėda toliau nuo manęs, jau nebe fasonas atsisėsti šalia, o aš gi negaliu priversti. Kadangi dar liko šiek tiek pinigų, tai nutariau važiuoti iki restorano, kuriame būtų galima kažką iš jūros maisto paragauti.
Pensijinio amžiaus padavėja aptarnauja, išsirenku starterį ir antrą, laukiam vandenynas už kelių žingsnių. Maistas buvo skanus, gal dėl to, kad valgyti norėjau, arba tikrai toks, kokio tikėjausi. Valgant tarp staliukų vaikšto kniaukianti katė ir vis nori kažko, Restorane maisto kainos labai tokios aukštokos: sriuba nuo 100 rupijų, o antras patiekalas iki 1400 rupijų (grubiai verčiant 1:4, vienas litas – 4 rupijos). Vakarienė kainavo 500 vietinių pinigų. Viskas, piniginė tuščia, galima ramiai laukti rytojaus ir keliauti namo.
Aš bendrakeleiviai už jos panikavimą ne kartą siūliau apsilankyti kokiuose panikos valdymo kursuose. Laukiam anksti ryte autobuso į oro uostą, tikrai žinau, kad jis atvažiuos (nes šalia sėdėjusi moteris pasakė, kad 5:30 bus mūsų autobusas, o ji išvažiuos 10 minučių anksčiau), o bendrakeleivė panikuoja „Minde, vėluoja 5 minutes, aaaaa“. KPŠ?? Autobusas – oro uostas – pakilimas. Ramu.
Dubajuje turėjome beveik visą parą ir buvo noras nueiti pasivaikščioti po miestą, nesvarbu, kad už lango +40'C. Peržiūrėjom internetus ir nutarėme eiti pasiklausti dėl vizos. Turistai, kurie keliauja į Dubajų, vizas sutvarko viešbučiai ir pan, o mes norėjom tik kelioms valandom pabūti, tad jokio viešbučio neturėjom. Ir pasirodo, kad vizos kaina – 310$. Štai taip. 4 dienų vizos kaina. Tai teko beveik visą parą browsinti internetus ir beveik sušalti oro uoste, nes kondišinas kačialina neblogai, miegoti buvo šalta. Didelis minusas šio oro uosto – nėra laisvai pasiekiamų rozečių, kad pasikrautum aipedus, aifonus ir mobiliuosius. Ne fasonas tokiam pastate be rozietkų (tiesa, jos yra grindyse, bet jos ne dėl turistų, nors turistai naudojasi), nes tas oro uostas beveik kaip skirstymo punktas po visą pasaulį.
Nelabai patogi naktis ir rytinis skrydis į Varšuvą, ten visa diena nieko neveikimo ir naktinė kelionė į Vilnių/Kauną. Iš autobuso tiesiai į mašiną, iš turistinių rūbų į švarias kelnes ir marškinėlius ir štai, aš jau vestuvių fotografas, sveiki jaunieji. Tiesa, kol jaunajai darė makiažą, kita kirpėja man išplovė galvą, pašukavo ir pan kartais ir taip būna. Viskas per mano žioplumą, kad iki galo gerai nesužiūrėjau kada parvažiuoju. Buvo dar visokių nuotykių, bet jie nesusiję su kelione.
Reziume:
Seychelles salos, vadinasi galima plaukti į kitas salas ir mums baisiai rekomendavo keliauti į kitas salas, bet nekeliavau. Laukinę gamtą pamatyti ir paplaukioti ir vamzdeliu ir akinukais (snorkeling). Bus dar progų.
Maistas, alkoholis, šokiai, seksas. ½ visko išbandžiau, todėl atostogos ne visai pasisekusios. Kainos ten aukštos, net jei prancūzė sakė, kad čia brangu, vadinasi tikrai brangu. Ananasas – 25Lt, kiti vaisiai – 10-20Lt, maistas restorane nuo 20Lt už sriubos kelis šaukštus iki 350Lt už patiekalą;
reikia saugotis, nes daiktus palikti nesaugu;
apsauginis kremas nuo saulės tikrai reikalingas;
važiavimas vietiniu transportu labai pigus, 5 rupijos ir gali atsidurti kitoje salos pusėje;
daug rusakalbių turistų;
beveik visi vietiniai laisvai kalba angliškai, prancūziškai, o jų pačių kalba – kelių kalbų mišinys;
galima nieko neveikti, bet galų gale ir tai nusibosta;
bendrakeleivė buvo visai gera, ačiū jai už kompaniją (ir iš tiesų mes pykomės nerimtai ir iš neturėjimo ką veikt).

Pasaulis mažas, bet jame vyksta didūs dalykai, todėl keliaukite, mielieji, tiesiog keliaukite.







































p.s. dabar vasara, todėl kol kas jokių kelionių.
o rudenį, gal rytai, gal vakarai. Nežinau. Šiaip kabo dabar pasiūlymas iki Malaizijos nulėkti. Bet kol kas reikia tam pinigų. Bent šiek tiek.